Jau kuris laikas vis mąstau apie mus kankinančias problemas. Viskas taip žiauriai blogai: ekonominė krizė, tačiau parlamentarai toliau išlaidauja piktindami sąžiningus piliečius. Būsimi studentai neturi pinigų studijoms ir iš nevilties emigruos į Daniją, kurioje nemokamas mokslas, ar šiaip į kokią valstybę, kurioje viskas daug geriau.
Dažnai klausiausi radijo laidų „Tarp rytų ir vakarų“ bei „Ant svarstyklių“. Laidų dalyviai dažniausia būna ekonomistai, parlamentarai, aukšti valdžios pareigūnai, žurnalistai, politologai ir visuomenės veikėjai. Laidų metu vyksta diskusijos aktualiais klausimais, pavyzdžiui, skolintis ar nesiskolinti iš Tarptautinio Valiutos Fondo, reikia ar nereikia nekilnojamojo turto mokesčio ir pan. Diskusijoje gali dalyvauti ir radijo klausytojai skambindami į studiją ir užduodami pašnekovams klausimus. Klausimų pasitaiko, tačiau labai dažnai paskambinę žmonės tiesiog ima šaukti ant pašnekovų (ypač ant seimo narių) ir kaltinti visokiomis nuodėmėmis. Dažniausiai tuose kaltinimuose trūksta elementaraus objektyvumo ir faktų. Daugelis klausimų dėl įvairių socialinių išmokų ir pensijų mažinimo dar tik svarstoma, o pasipiktinę piliečiai jau visa gerkle šaukia neklausydami, kas jiems sakoma. Susidaro įspūdis, kad daugumos lietuvių didžiausias priešas ne ekonominė krizė, o mūsų pačių baimės, neviltis ir pyktis. Galima prieštarauti, juk sunku džiaugtis, kai viskas taip rimta, tačiau neigiamos informacijos gausa tiesiog liejasi per kraštus, o žmonės būtent jos ir laukia…
Atkreipiau dėmesį, jog daugelio komercinių televizijų žinių anonsai bando pritraukti žiūrovus blogomis naujienomis. Iš pradžių pasakoma, kur kokia avarija nutiko, o tik paskui priduriama „na šiandien mes dar švenčiam valstybės dieną“. Nejaugi mūsų šalyje tiek nedaug gerų dalykų? Peržvelgus pagrindinius laikraščius atrodo, kad nelabai… Gal tokiu būdu kuriama priešprieša Sovietinei spaudai, kuomet pasaulis buvo matomas „pro rožinius akinius“. Studijų metais keletą kartų esu analizavusi Sovietinę spaudą, ir net juokas ima prisiminus straipsnius aukštinančius Tarybų Lietuvos gyvenimo lygį, kylančias fermas ir įgyvendinamus penkmečio planus. Tuo tarpu kiti straipsniai peikė „supuvusį kapitalizmą“ ir „netikusį“ jo jaunimą. Nesu tikra, kiek žmonių šia informacija tikėjo, tačiau kita visuomenės dalis tokius laikraščius naudodavo nevisai pagal paskirtį… . Tiesos sovietiniuose laikraščiuose vargu ar buvo įmanoma surasti, bet bent jau pasijuokti buvo iš ko.
Dabar juokas anaiptol neima: prieš tai buvusi valdžia buvo bloga, dabartinė dar blogesnė, viskas eina tik blogyn, laukia labai sunki žiema, ne koks pavasaris, nebent kiaulių gripas išvaduos mus iš visų šių kančių.Visgi netikiu, kad Lietuvos padėtis tokia sunki. Ankščiau, ar vėliau pasaulį apėmusi krizė baigsis, o aš labai norėčiau, kad kada nors sumažėtų tos pesimistinės nuotaikos ir nesibaigiančios dejonės. Pesimizmas – tai tarsi užkrečiama liga, nuo kurios sunku pasveikti, kaip dar galima paaiškinti tokį didelį savižudybių skaičių Lietuvoje? Tai kur kas rimčiau nei nusivylimas valdžia, ar savo šalimi, problemos glūdi daug giliau, bet tikiuosi, kad laikui bėgant mes jas įveiksime.
No Comments, Comment or Ping
Pasisakyti apie “Sveiki, kas šiandien blogesnio?”