Vadovė – apie kiekvieną iš mūsų

Šiuo metu vis daugiau tenka girdėti apie mokslo reformą  ir mokamą mokslą Lietuvoje. Vos tik pasigirdus tokioms užuominoms daugelis moksleivių ir jų tėvų ėmė galvoti apie studijas užsienyje, tačiau pamirštama, kad daugelyje užsienio šalių mokslas jau seniai yra mokamas. Žinoma, „genijai“ gali pretenduoti į įvairiausias stipendijas netgi geriausiuose ir brangiausiuose universitetuose. Daugiau šansų dar turi atletai, tačiau ką daryti, jeigu nesi nei genijus, nei sportininkas, o tavo tėvai nėra milijonieriai?

Šis klausimas jau seniai nedavė man ramybės. Dar kai mūsų valdžios vyrai taip rimtai nekalbėjo apie studijų reformą, aš mąsčiau apie galimybę mokytis svetur.  Gautą išsilavinimą ir patirtį Vilniaus universitete vertinu teigiamai, bet nuo pat pirmo kurso žinojau, jog magistro studijų Lietuvoje nesirinksiu; norėjosi įgauti gyvenimiškos patirties kažkur toli toli ir mano svajonių šalimi tapo Amerika. Nereikia ir sakyti, jog mokslas svajonių šalyje yra labai brangus, o į stipendijas europiečiams pretenduoti yra gana sunku. Žinoma, yra Pasaulio Lietuvių centras, kitos organizacijos, surandančios universitetus ar koledžus JAV su stipendija. Teko  pabuvoti keletoje tokių organizacijų, deja, jų siūlymai man buvo per brangūs. Visų pirma nežavėjo mintis, jog tokia paslauga taip pat yra mokama.

Iš pat pradžių norėjau  kaip nors patekti į magistratūrą, o prieš keletą metų Pasaulio lietuvių centras mažai ką  galėjo pasiūlyti.  Tad, daugelio manymu,  naiviai tikėjausi  susirasti ką nors nemokamai, bet man beveik pavyko.  Buvusi kurso draugė kartą užsiminė, jog  tolima jos pažįstama studijuoja JAV ir  davė jos elektroninio pašto adresą. Gavusi atsakymą likau maloniai nustebinta sužinojusi, jog bičiulės pažįstama mokosi koledže Merilendo valstijoje visiškai už dyką. Pasirodo, buvęs koledžo prezidentas buvo didelis Baltijos šalių gerbėjas ne kartą lankęsis Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.  Šalys jam taip patiko, kad jis nusprendė remti mokinius, norinčius studijuoti JAV ir „leido“ jiems mokytis už dyką. Atrastasis  Garrett College ne Harvardo lygio, tai anaiptol ne mano trokštama magistratūra ir net ne bakalauras, o visai negirdėtas associate degree (manyčiau, jog tai mūsų trimečių kolegijų ekvivalentas).  Na, bet, kaip sakoma, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, iš pradžių dar dvejojusi, ar verta  leistis į „tokį žemą lygį“ ir viską pradėti nuo nulio netrukus apsisprendžiau, o sprendimui įtakos turėjo ne kas kitas kaip pasaulinė ekonominė krizė. Niūrias prognozes keitė dar niūresnės, o laikraščių antraštės taip pat nežadėjo nieko gero; nauja valdžia, naujos kalbos ir, deja, ne optimistinės.

2008 vasarą parašiusi laišką į koledžą sužinojau, jog dėl krizės ir  kitų pasikeitimų stipendijos bus nutraukiamos arba sumažinamos, tad man likęs paskutinis  šansas – 2009 metų žiema.  Dokumentų tvarkymui ir TOEFL egzamino laikymui buvo likęs vos pusmetis, tačiau nusprendžiau pabandyti. Paradoksas, tačiau mano svajonės apie nemokamą mokslą iš tiesų nebuvo labai realios. Koledžas nereikalauja mokėti už studijas, bet TOEFL egzaminas, vizitas į JAV ambasadą, dokumentų siuntimas, bilietų ir draudimo pirkimas bei begalės kitų dalykų nebuvo jau taip „nemokamai“. Tam tikrai reikėjo skirti ir laiko ir nemažai pinigų, tuo labiau, koledžo administracijai reikėjo įrodyti, kad turiu pakankamai lėšų susimokėti už gyvenamąjį plotą, maistą ir knygas. Kaip įsitikinau pati, nemokamas mokslas kitoje šalyje gali kainuoti brangiau nei mokamas savojoje.

Pastangos nenuėjo veltui, į Ameriką visgi nuvykau žiemos viduryje, bet mano svajonių šalis buvo ne tokia, kokios tikėjausi. Toje Merilendo dalyje – šalčiau nei Lietuvoje, pilna sniego ir pusnių (į viena jų ir įkritau išlipus iš koledžo autobusiuko pačią pirmą dieną), miestelis mažas, nėra net šaligatvių, o pėstute niekas nevaikšto. Tad pirmą mėnesį vienintelis kelias, kurį žinojau, buvo nuo bendrabučio iki koledžo, o „linksminausi“ laiką leisdama bibliotekoje.

Amerikoje buvau tik keletą mėnesių (vieną semestrą), bet mokymo sistema paliko gana neblogą įspūdį. Koledžas, tiesa, nedidelis, tačiau jame nauja įranga, moderni biblioteka, kompiuteriai, laboratorijos, o ir pasirenkamųjų dalykų įvairiam skoniui – kitais metais turėčiau mokytis keramikos, tikiuosi patiks.

Plačiau apie pačią  mokymosi sistemą,  „nuostabų“ kavinės maistą, mokytojus ir mokinius galima rašyti labai daug, tą ir ketinu padaryti ateityje. Mano patirtis menka, bet tikiuosi, rudens semestrą grįžti ir įgauti jos daugiau. Jeigu kam nors kilo klausimas, ar verta vykti į svetimą šalį ir viską pradėti nuo nulio galiu atsakyti, kad jau esant JAV tikrai galima gauti daugiau informacijos apie tolimesnes studijas  ir stipendijas, kurios vargu ar lengvai pasiekiamos esant Lietuvoje. Šiek tiek apmaudu, kad apie Garrett  College ir nemokamą mokslą studentam iš Baltijos šalių sužinojau tik baigusi bakalaurą. Per paieškų sistemą surasti informaciją apie šias stipendijas man nepavyko, nors dar ieškodama pati į google rašiau įvairius žodžių derinius. Tik jau sužinojusi apie tokią galimybę ir pasikapsčiusi koledžo puslapyje suradau ieškomą informaciją (kaip visada, tai kas svarbiausia būna kruopščiai paslėpta). Ar tikrai buvusios stipendijos sumažintos atsakyti negaliu, geriausia būtų tiesiog nusiųsti elektroninį laišką arba kruopščiai perskaityti „International Admissions Manual“. Kiek teko girdėti, daugiausiai šia programa pasinaudojo moksleiviai iš Estijos, dabar jau besimėgaujantys saldžiais mokslo vaisiais.

Šiuo straipsniuku, tikrai nenoriu skatinti emigracijos ir, nemanau, kad masiškas lietuvių bėgimas iš tėvynės yra teigiamas reiškinys. Nei Amerikoje, nei Lietuvoje, nei kitoje valstybėje nebus lengva, bet patirtis svetur  yra naudinga, tad kodėl nepabandžius?

Parašė: Vaida | Kategorija: Gyvenimas | Žymės: Amerika, egzaminai, JAV, mokslas, nemokamas, studijos, užsienyje. | #