Vadovė – apie kiekvieną iš mūsų

Jei skaitėte pirmąjį straipsnį apie nemokamas studijas JAV turbūt supratote, kad visiškai nemokamų dalykų šiame pasaulyje nebūna. Jeigu jums pasiseks – gausite nuolaidų, pasinaudosite išimtimi ar privilegijomis, bet daugiau ar mažiau pakratyti piniginę vis dėlto teks.Važiuojant mokytis į paprastą koledžą, kuriame nereiks mokėti už mokslą administracijai reikia įrodyti, jog mažų mažiausiai turite sukaupęs virš 6 tūkstančių JAV dolerių vieneriems mokslo metams. Tokios sumos turėtų užtekti knygoms, sveikatos draudimui, susimokėti už bendrabutį, maistą ir panašiai. O kur dar bilieto kaina, vizitas į JAV ambasadą (bevizis režimas studentams netaikomas, juo gali naudotis tik turistai, ketinantys JAV apsistoti trumpai viešnagei), SEVIS mokestis (toks popierius, kurį reikia gauti, ir be kurio nelabai pateksi į JAV, popieriukas paprastas, bet kainuoja 200 dolerių), o dar, aišku, norisi ir drabužių naujų nusipirkti, ir lagaminų ar šiaip gražių daikčiukų, kurie primins už jūrų marių likusią tėvynę.

Prisimenant kiek šiam reikalui išleidau pinigų norisi susirgti amnezija, tačiau guodžiuosi, jog palyginus man dar labai pasisekė. Pasisekė dar ir todėl, jog tik nuvykus pavyko susirasti darbą „on campus“. Pirmus metus studentams iš užsienio galima dirbti keliolika valandų per savaitę, ir tik koledžo teritorijoje. Kadangi vykau į patį finansinės krizės epicentrą apie jokius darbus net nesvajojau, tad pakankamai lengvai susiradusi darbą viename ofise buvau maloniai nustebinta. Ofise dirba vien tik moterys, vadovė taip pat moteris, tad aš tik papildžiau jų šaunų kolektyvą. Buvau pagalbinė darbuotoja, tačiau darbas labai patiko: rūšiavau visokius dokumentus, anketas, tvarkiau korespondenciją ir t.t. Žinoma, neužsidirbau kalno dolerių, bet maistui ir mažoms pramogoms pinigų užteko.

Deja, nepasisekė man su gyvenamąja vieta; teko gyventi studentų bendrabutyje. Besimokydama Lietuvoje tokios patirties neturėjau, nes esu vilnietė ir bendrabutyje niekada negyvenau. Turbūt nereikia ir sakyti, jog priprasti prie kito žmogaus man buvo labai sunku, o mano kambario draugė, tikra amerikietė, iš pradžių mažų mažiausiai pasirodė esanti keista. Tik į mokslo metų pabaigą viena kitą „perpratom“ ir susidraugavom. Tai, matyt, vienintelis teigiamas dalykas, kurį patyriau gyvendama bendrabutyje, nes visa kita buvo tiesiog baisu. Studentai, iš kitų kambarių, buvo tikri triukšmadariai, atrodė, kad esu vaikų darželyje, ar dar baisiau. Įvairūs riksmai, beldimas į duris vidury nakties, visiškas privatumo nebuvimas ir muzika, kurios neįmanoma klausytis. Kambarys taip pat gana niūrokas, neturėjom nei televizoriaus, nei radijo, nei interneto, kaip akmens amžiuje, kartais net suabejodavau, ar iš tikrųjų esu Amerikoje?  Na, o pagrindinis šių mano „apartamentų“ privalumas buvo maisto planas, įskaičiuotas į bendrabučio kainą. Nesu greito maisto ir bulvyčių „fri” mėgėja, Mcdonaldo restorane Lietuvoje esu buvusi tik keletą kartų vaikystėje, tačiau koledže neturėjau kito pasirinkimo. Pagrindinis studentų maistas – įvairūs mėsainiai, dešrainiai, picos ir cocacola -  tai ir pigiausia, ką galima įsigyti, koledžo kavinėje. Kainos labai išpūstos: jeigu toks pats jogurtas prekybos centre kainuoja 70 centų, tai kavinėje – 1 , 70; tas pats ir su kitais produktais. Kuo maistas sveikesnis, tuo jis brangesnis. Mano išsigelbėjimas buvo grūdėta varškė ir žalumynai, tačiau jų įsigyti buvo galima tik nuo pirmadienio iki ketvirtadienio; tik tomis dienomis kavinukės personalas paruošdavo salotų barus. Kartais būdavo galima įsigyti „daly special”, tačiau darbuotojos  į paprastus makaronus ar ryžius pridėdavo įvairių padažų, prieskonių ir kitų  baisybių, kurie mano skrandžiui netiko. Jeigu Lietuvoje galima pasisotinti viena riekute duonos, tai ten ir po keturių gabalėlių norėdavosi dar.  Žinoma, parduotuvėse, restoranuose galima rasti normalaus maisto, bet čia ir iškilo kita problema, o kaip gi pasiekti tą parduotuvę?

Koledžo miestelis nedidelis visgi jame yra keli restoranai, parduotuvė, bankas, paštas, tačiau, nėra šaligatvių. Net ir nedidelė distancija tampa sunkiai pasiekiama, ypač žiemos metu. Į pėstute einančius studentus vairuotojai spokso kaip į ateivius iš kosmoso ir įkyriai „pypina”. Kambario draugė, taip pat neturėjusi automobilio, paaiškino, kad eiti keliu Amerikoje gėdinga, nes net ir didžiausi vargetos automobilius paprastai turi….

Kadangi teoriškai man turėjo pakakti maisto plano, į parduotuvę tarsi nebuvo reikalo taip dažnai eiti, tačiau sėdėti toje pačioje vietoje taip įkyrėdavo, kad kartais eidavau dėl paties ėjimo, ir „dzin”, ką apie mane pagalvos tie amerikiečiai. Džiaugiausi, kai nutirpo sniegas, tada galėjau dažniau eiti į parduotuvę ir nusipirkti sveikesnio maisto. Galiu pridurti, kad kavinės maisto nemėgdavo ir kiti  studentai (ypač iš užsienio) ir dauguma jų tvirtino, jog kitais metais visais būdais stengsis susirasti kitą gyvenamąjį plotą be jokio maisto plano.

Mano dideliam džiaugsmui kitais metais gyventi bendrabutyje man tikriausiai jau nebereiks. Naujieji draugai ir globėjai padėjo susirasti ir palankiomis sąlygomis išsinuomoti butą. Labai tikiuosi, kad niekas nepasikeis, nes berašant šį straipsnį gavau siūlymą iš koledžo administracijos vėl gyventi bendrabutyje. Pasirodo buvo priimtas nutarimas, kad nuo kitų metų studentai, gaunantys bet kokią paramą iš koledžo, privalės gyventi bendrabutyje, na ir, žinoma, patys už jį mokėti. Štai taip, studijos nemokamos, bet koledžas savęs taip pat nenori skriausti.

Manau, jog panašios taisyklės galioja ir kituose JAV universitetuose bei koledžuose. Keturi gabiausi Garrett College studentai buvo priimti į vieną brangiausių ir geriausių JAV universitetų – Bucknell. Konkurse gali dalyvauti penki koledžai, kurių geriausi studentai turi teisę pretenduoti į minėtojo universiteto vasaros programą. Sėkmingai išlaikę egzaminus, susirinkę rekomendacinius laiškus ir „sužibėję“ mokslo metų metu jie gali patekti į išsvajotąjį universitetą „visiškai” už dyką, ir iš karto į trečią kursą. Nemokamai mokytis prestižiniame JAV universitete, kur  vien tik vieni metai kainuoja apie 40 tūkstančių dolerių – daugelio svajonė, tačiau universitetas reikalauja, kad naujieji studentai gyventų bendrabutyje ir naudotųsi maisto planu. Kiek teko girdėti, bendrabučiai ten neblogi, maistas taip pat skanus, bet kainos kosminės.

Manančius, kad Amerikoje nėra biurokratų  turiu nuvilti, jų tikrai yra ir jie taip pat gana sėkmingai gadina vargšams studentams nervus: reikalauja pildyti įvairias anketas, kartais tas pačias po keletą kartų, po to jas sėkmingai pametę  reikalauja atsiųsti iš naujo. „Pamiršta“ pranešti kad pasikeitė datos, iki kurių reikia nusiųsti esė,  rekomendacijas ar kitus dokumentus, kurių jiems reikia. Gavus nemokamą mokslą garantuojantį laišką džiaugtis ir „užmigti ant laurų“ nėra kada: reikia sutvarkyti daugybę dalykų, patiems susidaryti tvarkaraštį, užsiregistruoti klasėms ir panašiai. Šiuos procesus teko stebėti iš šalies, ir galiu tvirtinti, kad tai nėra taip jau lengva kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Netikiu, kad kur nors yra tobula šalis, ar tobula švietimo sistema, tenkinanti visų studentų poreikius. Trūkumų, kaip ir privalumų, yra visur, belieka tik apsišarvuoti kantrybe ir tikėtis, jog vieną dieną už pastangas bus atlyginta….

Parašė: Vaida | Kategorija: Gyvenimas | Žymės: JAV, koledžas, mokslas, nemokamas, studijos. | #