Kadangi apie mokslus JAV jau buvo rašyta, kilo mintis papasakoti apie mokslus mūsų šalyje, kad būtų galima bent šiek tiek palyginti. Vilniaus universitete teko studijuoti nei daug, nei mažai – iš viso 3 specialybes. Tiesa, paskutiniąją dar tebestudijuoju. Mano, kaip studentės karjera prasidėjo 2003 metų rudenį, kai po mokyklos įstojau į filologijos fakultetą studijuoti graikų kalbos.
Mokslas gana sunkus, priėmė dvylika norinčiųjų, baigėme tik šeši, tiksliau, šešios, nes su mumis studijavęs vienas vaikinukas neištvėrė. Dar ir dabar jaučiu didžiulę pagarbą dėstytojams, kurie iš tiesų profesionalūs, supratingi ir žmogiški. Turėjome galimybę mokytis iš pačių geriausių – įvairių knygų autorių, vardą pelniusių profesorių ir tiesiog visapusiškai intelektualių žmonių. Prisimenu, kai per antikinės filosofijos kursą su vienu dėstytoju įsivėlėme į diskusiją, interpretuodami kažkurio autoriaus kūrinį. Diskusija berods kilo dėl kosmoso sąvokos, o išsiplėtė į fizikos formulių, planetų judėjimo ir kitas sritis – buvo iš tiesų įdomu ir suprantama lengviau nei per mokyklos fizikos pamokas, nors aptariamas dalykas iš tikrųjų buvo daug sudėtingesnis. Tačiau jau studijuodama antrame kurse nusprendžiau, jog magistrantūros šios specialybės nenorėsiu, ir anaiptol ne todėl, kad netenkino mokymo kokybė, tiesiog supratau, jog magistrantūros studijoms norisi kažko naujo, tokio, kam reiktų ruoštis, vėl rimtai mokytis… kažkoks sunkumų ir iššūkių poreikis.
Taigi šiam poreikiui patenkinti pasirinkau Vadybos informacinių sistemų programą, kuri priklauso grėsmingai skambančiai Ekonominės informatikos katedrai. Bet juk ne taip paprasta mūsų šalyje daryti tai ką norime ir visiškai suprantama, kodėl. Norint po filologijos programos stoti į šią kryptį, reikia lankyti papildomus Verslo vadybos ir administravimo kursus, jei neklystu, tai tuo metu, kai aš juos lankiau, jų kaina buvo apie 2 400 Lt metams, bet, kai teko žiūrėti vėliau, jie gerokai pabrango. Ir įdomu, kodėl? „Paskaitos“ (rašau kabutėse, nes kažkaip nedrįsčiau jų taip vadinti) buvo vieną šeštadienį per mėnesį, i.e. vieną šeštadienį mes gauname informaciją, o po mėnesio iš to dalyko rašome egzaminą, iš karto po egzamino – kito dalyko paskaitos, o po mėnesio – jau pastarojo egzaminas… ir taip visus metus. Jau nereikia net sakyti, jog filologei studijuoti tokiu tempu mikro ir makro ekonomikas buvo gana sunku… bet įdomu – visgi kažkokį pasitenkinimą dar teikė susidorojimas su skaičiais ir formulėmis. Taigi nėra labai blogai, nors 2 400 Lt jie tikrai nebuvo verti, bet jei tai vienintelis kelias patekti į taip norimą magistrantūrą – tenka juo ir eiti.
Taigi papildomi kursai baigėsi. Teko laikyti stojamąjį egzaminą, didžiausių bėdų man (o kaip vėliau sužinojau, ir daugeliui kitų) sukėlė, vadybos klausimų dalis (egzaminas sudaromas iš 3 pasirinktų dalykų), na, bet ir šis sunkumas buvo įveiktas ir, pagaliau, atsidūriau Vadybos informacinių sistemų magistrantūros programoje. Pirmasis semestras gąsdino visokių dalykų pavadinimais, tačiau buvo įdomus ir naudingas. Šiurpą, o kartais ir piktumą, kėlė kai kurie dėstytojai, kuriems akivaizdžiai trūko kompetencijos bei kultūros. Daugelio dėstytojų žinios (žinoma, yra ir labai gražių išimčių) labai ribotos: sunkiai sugebėdavo atsakyti į studentams kylančius klausimus, o kartais jų atsakymas sukeldavo juoko bangą, nes žinios nuo šių laikų atsilikdavo kokiu geru dešimtmečiu. Turėjome ir tokią dėstytoją, kuri nesibodėdavo pranešimo pristatymo metu susikelti kojų ant stalo, garsiai komentuoti ir dažnai neypatingai kultūringai ir taktiškai, o kartais demonstruojant tiesiog savo neišmanymą… Taip pat buvo ir tokių, kurie ateidavo tik į pirmąją paskaitą – palikdavo užduotį ir iki sesijos atsisveikindavo. Gal ir neblogas variantas, jeigu dirbi ir studijuoji, nes kartais po darbų (nors ir dieninės, tačiau studijos vykdavo vakarais) taip nesinorėdavo sėdėti visiškai nenaudingose, tuščiose paskaitose, kuriose buvo būtina dalyvauti ir užsiregistruoti, jog buvai… net, jeigu jos trukdavo ir 5 min.
Pasisekė tuo, kad ir bakalauro studijas, ir kolkas magistrantūros, man buvo nemokamos, o už pastarąsias studijas tikrai nenorėčiau mokėti, mano manymu, pirmiausia reikėtų susirūpinti prekės kokybe, o tik paskui jos kaina.
Taigi baigėsi pirmieji metai ir lyginant su bakalauro studijomis, man kažkodėl jie panašūs į visišką chaosą, bet gal čia laikinas adaptacinis periodas, nes vertinant bendrai, manau, kad filologijos studentams reikia platesnių žinių nei vien tik šios specialybės išmanymas, o tiek papildomi kursai, tiek dabartinės magistrantūros studijos jų suteikia, galbūt ne tokį kiekį, kokio tikiesi iš magistrantūros (juk teoriškai gerokai rimtesnių nei bakalauro) studijų, tačiau jos duoda platesnį suvokimą. Gyvenimas toli gražu nėra vienmatis – reikia visko.
No Comments, Comment or Ping
Pasisakyti apie “Kiek vertos studijos Lietuvoje”